Aktualios temos tėvams

TRIMETIS MOKOSI: LAISVO ŽAIDIMO GALIA

Dr. Regina Kontautienė

Klaipėdos licėjaus direktorė

Vaiko raidos tyrinėtojai atskleidžia, kad vaikas, būdamas vos 3-5 metų amžiaus, žaisdamas noriai imasi įvairiausios pažintinės veiklos, o žaidimo metu gautos patirtys ir su jomis susijusi informacija greitai ir lengvai „įsirašo“ vaiko atmintyje. Todėl sukūrus tinkamą, žaidimams pritaikytą aplinką, per žaidybinę veiklą net mažiausieji smalsiai pažindinasi su raidėmis, skaičiais ir lengvai, natūraliai priima įvairiausią ugdomąją informaciją. Žaidybinio ugdymo praktiką sėkmingai taiko Jungtinės Karalystės Oksfordo ir kiti geriausi vaikų darželiai.

Toks informacijos „įrašymas“ geriausių rezultatų duoda vaikui dainuojant, piešiant, žaidžiant vaidmenų žaidimus, kuriant bei vaidinant įvairias istorijas ir pan. – veikiant tai, kas vaikams natūraliai smagu. Taip be didelių pastangų vaikas mokosi skaitymo, skaičiavimo pradmenų, pasaulio pažinimo, netgi atlieka pakankamai sudėtingas mąstymą skatinančias ir pažintinius gebėjimus ugdančias užduotis.

Nenuvertinkite žaidimo galios

Žymus žaidimų pedagogikos pradininkas, pirmojo pasaulyje vaikų darželio įkūrėjas Frydrichas Frebelis teigia, kad žaidimai nėra betikslis vaiko laiko praleidimas – tinkamai parinktas žaidimas padeda vaikui susipažinti su pasauliu, jį suprasti, spręsti konfliktus. Pasak jo, vaikui natūraliai kyla noras veikti, bandyti ir tyrinėti, todėl žaidimas yra ypač svarbi veikla vaikystėje. Fantazuodamas ir tyrinėdamas vaikas gali išbandyti tai, kas realiame pasaulyje jam neleidžiama arba yra neįmanoma.

Vaiko psichologinės raidos, aukštesniųjų mąstymo funkcijų tyrinėtojas Levas Vygotskis (Lev Vygotskij) sako, kad vaikams žaidžiant vystosi keturios pagrindinės sąmonės funkcijos: mąstymas, vaizduotė, siekimas įgyvendinti savo sumanymus ir gebėjimas apibendrinti. Svarbiausia tai, kad ikimokyklinukui nauji pažintiniai patyrimai ir atradimai yra įdomūs, įtraukiantys, teikia džiaugsmą, gerą emocinę savijautą ir, tarsi nejučiomis, padeda vaikui pamažu ugdytis dvasinį, socialinį emocinį, intelektinį brandumą. Taip pasirengiama tapti mokiniu.

Kaip „teisingai“ žaisti?

Skatinti vaiką pradėti žaisti galime padėdami ant stalo popieriaus ir akrilinių dažų, galime sustatyti žaislinių gyvūnėlių kolekciją arba palaukti, kol vaikas pats paprašys, ko jam reikia žaidimui. Tad svarbiausia tėvų pareiga – suruošti vaikų žaidimams tinkamą aplinką ir duoti laisvę veikti. Tarkime, jei vaikas nusprendžia piešti ryškiai žalią šunį, nesakykite, kad tokių šunų nebūna. Vietoje to geriau nusistebėkite: „Oho, niekada nesu matęs žalio šuns“. Tėvų darbas – padrąsinti vaiką, patikinti, kad nėra neteisingo būdo žaisti ar ką nors kurti. Kita dažnai daroma tėvų klaida – reikalauti iš žaidžiančio vaiko griežtos tvarkos ar švaros. Tai vaikams sukelia baimę ir riboja jų kūrybingumą. Vaikai bijodami ką nors sugadinti, sutepti, pažeisti esamą tvarką gali išvis prarasti norą žaisti ar ką nors daryti. Žaidimo metu svarbus kiekvienas vaikui pasakytas žodis. Todėl visada būtina vaiką girdėti, išklausyti, priimti jo idėjas.

Vaikas žaidimą turėtų pasirinkti pats

Vaikai žaidimus dažniausiai renkasi intuityviai, tarsi norėdami išbandyti save. Didžiausia paskata žaisti – vaikui tai įdomu ir smagu. Anot D. B. Elkonino, kuris yra vienas iš žaidimų teorijos kūrėjų, tyrinėjęs vaiko žaidimą per psichikos raidos prizmę, net jei žaidime pasitaiko kliūčių ir sunkumų, jie yra džiuginantys, kai vaikas juos įveikia ir išsprendžia. Sunkumų reikia tam, kad žaidimas nepabostų, kad keistųsi vaiko emocijos. Vaikai netgi linkę rinktis didesnių pastangų reikalaujantį žaidimą, jei suaugusieji vaikui pateikia vis sudėtingesnių užduočių. Paties vaiko pasirinkta veikla dažniausiai jį labiau įtraukia, motyvuoja ją iki galo atlikti. Vaiko intelekto raidą ypač stimuliuoja laisvas veikimas žaidžiant, kai suaugusieji vaikui nekelia reikalavimų. Žaidime glūdi visi įgūdžiai ir gebėjimai, reikalingi tolimesniam vaiko gyvenimui.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad vaikai, kuriems buvo leidžiama nevaržomai kurti, užauga laisvi ir kūrybingi, o tie, kurie vaikystėje nebuvo skatinami žaisti ir buvo vien tik kontroliuojami, vėliau susiduria su emociniais ir psichologiniais iššūkiais.

Būti arti vaiko, bet ne per arti

Neretai tėvai, norėdami apsaugoti vaiką nuo nesėkmės ar nelaimės, perspėja: „nelipk – užsigausi“, „nebėk – pargriūsi“, „nesėsk ant smėlio – susitepsi“, „nelipk į balą – sušlapsi“. Tai vaikui sukelia nepasitikėjimą savimi, baimę ir nenorą žaisti, o ilgainiui ima slopinti ir patį norą pažinti, tyrinėti jį supantį pasaulį. Žaidžiant vaikui yra labai svarbus saugumas ir ramybė, kuri leidžia vaikui laisvai, be įtampos ir baimių pasinerti į žaidimų pasaulį. Todėl būtina parodyti, kad vaiko sumanymus, pasiūlymus ir idėjas vertiname, kad jos mums svarbios. Taip pat labai svarbu, kad vaikas išmoktų žaisti vienas. Žaisdami vieni, vaikai išmoksta išlaikyti dėmesį, auga savarankiški. Jei nuolat netūpčiosime aplink, būsime arti, bet ne per arti, greitai įsitikinsime, kad mažyliui pačiam patinka įveikti tam tikrus iššūkius, pavyzdžiui, pačiam ką nors pasiimti, pastatyti ir pan. Užuot nuolat skubėję pagalbon, tėvai turėtų labiau pastebėti vaiko pasiekimus, jį pagirti. Jausdami, kad jais pasitikime, vaikai išmoksta pasitikėti patys savimi, o laisvas žaidimas yra viena iš efektyviausių priemonių šioms savybėms ugdyti.

AR MOKAME ŽAISTI? KAIP TĖVŲ ELGESYS GALI ATMUŠTI VAIKO NORĄ PAŽINTI IR RIBOTI JO KŪRYBINGUMĄ

Dr. Regina Kontautienė

Klaipėdos licėjaus direktorė

Vaiko raidos tyrinėtojai atskleidžia, kad vaikas, būdamas vos 3–5 metų amžiaus, žaisdamas noriai imasi įvairiausios pažintinės veiklos, o žaidimo metu gautos patirtys ir su jomis susijusi informacija greitai ir lengvai „įsirašo“ vaiko atmintyje. Todėl sukūrus tinkamą, žaidimams pritaikytą aplinką, per žaidybinę veiklą net mažiausieji smalsiai pažindinasi su raidėmis, skaičiais ir lengvai, natūraliai priima įvairiausią ugdomąją informaciją. Žaidybinio ugdymo praktiką sėkmingai taiko Jungtinės Karalystės Oksfordo ir kiti geriausi vaikų darželiai.

Toks informacijos „įrašymas“ geriausių rezultatų duoda vaikui dainuojant, piešiant, žaidžiant vaidmenų žaidimus, kuriant bei vaidinant įvairias istorijas ir pan. – veikiant tai, kas vaikams natūraliai smagu. Taip be didelių pastangų vaikas mokosi skaitymo, skaičiavimo pradmenų, pasaulio pažinimo, netgi atlieka pakankamai sudėtingas mąstymą skatinančias ir pažintinius gebėjimus ugdančias užduotis.

Nenuvertinkite žaidimo galios

Žymus žaidimų pedagogikos pradininkas, pirmojo pasaulyje vaikų darželio įkūrėjas Friedrichas Froebelis teigia, kad žaidimai nėra betikslis vaiko laiko praleidimas – tinkamai parinktas žaidimas padeda vaikui susipažinti su pasauliu, jį suprasti, spręsti konfliktus. Pasak jo, vaikui natūraliai kyla noras veikti, bandyti ir tyrinėti, todėl žaidimas yra ypač svarbi veikla vaikystėje. Fantazuodamas ir tyrinėdamas vaikas gali išbandyti tai, kas realiame pasaulyje jam neleidžiama arba yra neįmanoma.

Vaiko psichologinės raidos, aukštesniųjų mąstymo funkcijų tyrinėtojas Levas Vygotskij sako, kad vaikams žaidžiant vystosi keturios pagrindinės sąmonės funkcijos: mąstymas, vaizduotė, siekimas įgyvendinti savo sumanymus ir gebėjimas apibendrinti. Svarbiausia tai, kad ikimokyklinukui nauji pažintiniai patyrimai ir atradimai yra įdomūs, įtraukiantys, teikia džiaugsmą, gerą emocinę savijautą ir, tarsi nejučiomis, padeda vaikui pamažu ugdytis dvasinį, socialinį emocinį, intelektinį brandumą. Taip pasirengiama tapti mokiniu.

Kaip „teisingai“ žaisti?

Skatinti vaiką pradėti žaisti galime padėdami ant stalo popieriaus ir akrilinių dažų, galime sustatyti žaislinių gyvūnėlių kolekciją arba palaukti, kol vaikas pats paprašys, ko jam reikia žaidimui.

Tad svarbiausia tėvų pareiga – suruošti vaikų žaidimams tinkamą aplinką ir duoti laisvę veikti. Tarkime, jei vaikas nusprendžia piešti ryškiai žalią šunį, nesakykite, kad tokių šunų nebūna. Vietoje to geriau nusistebėkite: „Oho, niekada nesu matęs žalio šuns.“

Tėvų darbas – padrąsinti vaiką, patikinti, kad nėra neteisingo būdo žaisti ar ką nors kurti. Kita dažnai daroma tėvų klaida – reikalauti iš žaidžiančio vaiko griežtos tvarkos ar švaros. Tai vaikams sukelia baimę ir riboja jų kūrybingumą. Vaikai bijodami ką nors sugadinti, sutepti, pažeisti esamą tvarką gali išvis prarasti norą žaisti ar ką nors daryti. Žaidimo metu svarbus kiekvienas vaikui pasakytas žodis. Todėl visada būtina vaiką girdėti, išklausyti, priimti jo idėjas.

Vaikas žaidimą turėtų pasirinkti pats

Vaikai žaidimus dažniausiai renkasi intuityviai, tarsi norėdami išbandyti save. Didžiausia paskata žaisti – vaikui tai įdomu ir smagu. Anot D. B. Elkonino, kuris yra vienas iš žaidimų teorijos kūrėjų, tyrinėjęs vaiko žaidimą per psichikos raidos prizmę, net jei žaidime pasitaiko kliūčių ir sunkumų, jie yra džiuginantys, kai vaikas juos įveikia ir išsprendžia. Sunkumų reikia tam, kad žaidimas nepabostų, kad keistųsi vaiko emocijos.

Vaikai netgi linkę rinktis didesnių pastangų reikalaujantį žaidimą, jei suaugusieji vaikui pateikia vis sudėtingesnių užduočių. Paties vaiko pasirinkta veikla dažniausiai jį labiau įtraukia, motyvuoja ją iki galo atlikti. Vaiko intelekto raidą ypač stimuliuoja laisvas veikimas žaidžiant, kai suaugusieji vaikui nekelia reikalavimų. Žaidime glūdi visi įgūdžiai ir gebėjimai, reikalingi tolimesniam vaiko gyvenimui.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad vaikai, kuriems buvo leidžiama nevaržomai kurti, užauga laisvi ir kūrybingi, o tie, kurie vaikystėje nebuvo skatinami žaisti ir buvo vien tik kontroliuojami, vėliau susiduria su emociniais ir psichologiniais iššūkiais.

Būti arti vaiko, bet ne per arti

Neretai tėvai, norėdami apsaugoti vaiką nuo nesėkmės ar nelaimės, perspėja: „nelipk – užsigausi“, „nebėk – pargriūsi“, „nesėsk ant smėlio – susitepsi“, „nelipk į balą – sušlapsi“. Tai vaikui sukelia nepasitikėjimą savimi, baimę ir nenorą žaisti, o ilgainiui ima slopinti ir patį norą pažinti, tyrinėti jį supantį pasaulį. Žaidžiant vaikui yra labai svarbus saugumas ir ramybė, kuri leidžia vaikui laisvai, be įtampos ir baimių pasinerti į žaidimų pasaulį. Todėl būtina parodyti, kad vaiko sumanymus, pasiūlymus ir idėjas vertiname, kad jos mums svarbios. Taip pat labai svarbu, kad vaikas išmoktų žaisti vienas. Žaisdami vieni, vaikai išmoksta išlaikyti dėmesį, auga savarankiški. Jei nuolat netūpčiosime aplink, būsime arti, bet ne per arti, greitai įsitikinsime, kad mažyliui pačiam patinka įveikti tam tikrus iššūkius, pavyzdžiui, pačiam ką nors pasiimti, pastatyti ir pan. Užuot nuolat skubėję pagalbon, tėvai turėtų labiau pastebėti vaiko pasiekimus, jį pagirti. Jausdami, kad jais pasitikime, vaikai išmoksta pasitikėti patys savimi, o laisvas žaidimas yra viena iš efektyviausių priemonių šioms savybėms ugdyti.

NEŠIOKITE IR GLAUSKITE SAVO MAŽYLIUS – NAUDA NEIŠMATUOJAMA. 12 POZITYVAUS BENDRAVIMO TAISYKLIŲ PAGAL M.LATHAM

Dr. Regina Kontautienė

Klaipėdos licėjaus direktorė

Vaiko raidos tyrinėtojai atskleidžia, kad vaikas, būdamas vos 3–5 metų amžiaus, žaisdamas noriai imasi įvairiausios pažintinės veiklos, o žaidimo metu gautos patirtys ir su jomis susijusi informacija greitai ir lengvai „įsirašo“ vaiko atmintyje. Todėl sukūrus tinkamą, žaidimams pritaikytą aplinką, per žaidybinę veiklą net mažiausieji smalsiai pažindinasi su raidėmis, skaičiais ir lengvai, natūraliai priima įvairiausią ugdomąją informaciją. Žaidybinio ugdymo praktiką sėkmingai taiko Jungtinės Karalystės Oksfordo ir kiti geriausi vaikų darželiai.

Toks informacijos „įrašymas“ geriausių rezultatų duoda vaikui dainuojant, piešiant, žaidžiant vaidmenų žaidimus, kuriant bei vaidinant įvairias istorijas ir pan. – veikiant tai, kas vaikams natūraliai smagu. Taip be didelių pastangų vaikas mokosi skaitymo, skaičiavimo pradmenų, pasaulio pažinimo, netgi atlieka pakankamai sudėtingas mąstymą skatinančias ir pažintinius gebėjimus ugdančias užduotis.

Nenuvertinkite žaidimo galios

Žymus žaidimų pedagogikos pradininkas, pirmojo pasaulyje vaikų darželio įkūrėjas Friedrichas Froebelis teigia, kad žaidimai nėra betikslis vaiko laiko praleidimas – tinkamai parinktas žaidimas padeda vaikui susipažinti su pasauliu, jį suprasti, spręsti konfliktus. Pasak jo, vaikui natūraliai kyla noras veikti, bandyti ir tyrinėti, todėl žaidimas yra ypač svarbi veikla vaikystėje. Fantazuodamas ir tyrinėdamas vaikas gali išbandyti tai, kas realiame pasaulyje jam neleidžiama arba yra neįmanoma.

Vaiko psichologinės raidos, aukštesniųjų mąstymo funkcijų tyrinėtojas Levas Vygotskij sako, kad vaikams žaidžiant vystosi keturios pagrindinės sąmonės funkcijos: mąstymas, vaizduotė, siekimas įgyvendinti savo sumanymus ir gebėjimas apibendrinti. Svarbiausia tai, kad ikimokyklinukui nauji pažintiniai patyrimai ir atradimai yra įdomūs, įtraukiantys, teikia džiaugsmą, gerą emocinę savijautą ir, tarsi nejučiomis, padeda vaikui pamažu ugdytis dvasinį, socialinį emocinį, intelektinį brandumą. Taip pasirengiama tapti mokiniu.

Kaip „teisingai“ žaisti?

Skatinti vaiką pradėti žaisti galime padėdami ant stalo popieriaus ir akrilinių dažų, galime sustatyti žaislinių gyvūnėlių kolekciją arba palaukti, kol vaikas pats paprašys, ko jam reikia žaidimui.

Tad svarbiausia tėvų pareiga – suruošti vaikų žaidimams tinkamą aplinką ir duoti laisvę veikti. Tarkime, jei vaikas nusprendžia piešti ryškiai žalią šunį, nesakykite, kad tokių šunų nebūna. Vietoje to geriau nusistebėkite: „Oho, niekada nesu matęs žalio šuns.“

Tėvų darbas – padrąsinti vaiką, patikinti, kad nėra neteisingo būdo žaisti ar ką nors kurti. Kita dažnai daroma tėvų klaida – reikalauti iš žaidžiančio vaiko griežtos tvarkos ar švaros. Tai vaikams sukelia baimę ir riboja jų kūrybingumą. Vaikai bijodami ką nors sugadinti, sutepti, pažeisti esamą tvarką gali išvis prarasti norą žaisti ar ką nors daryti. Žaidimo metu svarbus kiekvienas vaikui pasakytas žodis. Todėl visada būtina vaiką girdėti, išklausyti, priimti jo idėjas.

Vaikas žaidimą turėtų pasirinkti pats

Vaikai žaidimus dažniausiai renkasi intuityviai, tarsi norėdami išbandyti save. Didžiausia paskata žaisti – vaikui tai įdomu ir smagu. Anot D. B. Elkonino, kuris yra vienas iš žaidimų teorijos kūrėjų, tyrinėjęs vaiko žaidimą per psichikos raidos prizmę, net jei žaidime pasitaiko kliūčių ir sunkumų, jie yra džiuginantys, kai vaikas juos įveikia ir išsprendžia. Sunkumų reikia tam, kad žaidimas nepabostų, kad keistųsi vaiko emocijos.

Vaikai netgi linkę rinktis didesnių pastangų reikalaujantį žaidimą, jei suaugusieji vaikui pateikia vis sudėtingesnių užduočių. Paties vaiko pasirinkta veikla dažniausiai jį labiau įtraukia, motyvuoja ją iki galo atlikti. Vaiko intelekto raidą ypač stimuliuoja laisvas veikimas žaidžiant, kai suaugusieji vaikui nekelia reikalavimų. Žaidime glūdi visi įgūdžiai ir gebėjimai, reikalingi tolimesniam vaiko gyvenimui.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad vaikai, kuriems buvo leidžiama nevaržomai kurti, užauga laisvi ir kūrybingi, o tie, kurie vaikystėje nebuvo skatinami žaisti ir buvo vien tik kontroliuojami, vėliau susiduria su emociniais ir psichologiniais iššūkiais.

Būti arti vaiko, bet ne per arti

Neretai tėvai, norėdami apsaugoti vaiką nuo nesėkmės ar nelaimės, perspėja: „nelipk – užsigausi“, „nebėk – pargriūsi“, „nesėsk ant smėlio – susitepsi“, „nelipk į balą – sušlapsi“. Tai vaikui sukelia nepasitikėjimą savimi, baimę ir nenorą žaisti, o ilgainiui ima slopinti ir patį norą pažinti, tyrinėti jį supantį pasaulį. Žaidžiant vaikui yra labai svarbus saugumas ir ramybė, kuri leidžia vaikui laisvai, be įtampos ir baimių pasinerti į žaidimų pasaulį. Todėl būtina parodyti, kad vaiko sumanymus, pasiūlymus ir idėjas vertiname, kad jos mums svarbios. Taip pat labai svarbu, kad vaikas išmoktų žaisti vienas. Žaisdami vieni, vaikai išmoksta išlaikyti dėmesį, auga savarankiški. Jei nuolat netūpčiosime aplink, būsime arti, bet ne per arti, greitai įsitikinsime, kad mažyliui pačiam patinka įveikti tam tikrus iššūkius, pavyzdžiui, pačiam ką nors pasiimti, pastatyti ir pan. Užuot nuolat skubėję pagalbon, tėvai turėtų labiau pastebėti vaiko pasiekimus, jį pagirti. Jausdami, kad jais pasitikime, vaikai išmoksta pasitikėti patys savimi, o laisvas žaidimas yra viena iš efektyviausių priemonių šioms savybėms ugdyti.

NEŠIOKITE IR GLAUSKITE SAVO MAŽYLIUS – NAUDA NEIŠMATUOJAMA. 12 POZITYVAUS BENDRAVIMO TAISYKLIŲ PAGAL M.LATHAM

  1. Regina Kontautienė

Klaipėdos licėjaus direktorė

Jei jums tenka išgirsti aplinkinių pastabų, kad pernelyg mylite savo vaikus, per dažnai juos glaudžiate ir nešiojate, nes taip neva išlepinsite ir paversite „mamyčiukais“ – apsišarvuokite kantrybe, jūs viską darote teisingai! Mokslininkai teigia, kad kūdikystėje mažyliui bendraujant su tėvais besiformuojančios smegenų jungtys išlieka visam gyvenimui, todėl ypač svarbu bent pirmaisiais kūdikio metais jį kuo dažniau glausti, nešioti. Taip kūdikiui atsiranda saugumo jausmas ir stiprėja ryšys su tėvais; jis yra vienas iš svarbiausių pamatų jo sveikos asmenybės raidai.

Saugumas – pasitikėjimo pagrindas

Ką tik gimęs kūdikis patenka į jam visiškai nepažįstamą aplinką. Vienintelis būdas jam komunikuoti ir išreikšti savo poreikius – verkimas, todėl tėvų reakcija į verksmą ir kūdikio nuraminimas yra ženklas mažyliui, kad jis gali pasitikėti tėvais (ar vienu iš jų), ir kad jie užtikrins jo poreikių patenkinimą. Taip jis gali jaustis saugus.

Kūdikiai nesupranta taisyklių. Jie dar negeba suprasti tėvų jausmų, jiems svarbiausias – saugumo jausmas, kurį jaučia būdami kartu su tėvais. Todėl šiluma, poreikis būti laikomam ant rankų, apkabintam, glamonėjamam, supamam ir nešiojamam yra itin svarbus kuriant stiprius santykius su kūdikiu.

Jei vaikai kūdikystėje turi galimybę išmokti būtent šių dalykų, jie ir ateityje sugebės pasitikėti tėvais ir puoselėti stiprų prieraišumo jausmą. O jei į vaiko poreikius būti saugiam, nuramintam nereaguojama, jei ignoruojamas kūdikio verksmas (pavyzdžiui, pratinant jį miegoti atskirame kambaryje ir paliekant jį vieną susidoroti su jausmais), tai siunčia kūdikiui signalą, kad jis negali pasitikėti tėvais.

Visiems mažyliams svarbu būti nuramintiems, nes tai patiriant, smegenyse formuojasi gebėjimas reguliuoti neigiamas emocijas. Todėl aišku, kodėl vaikai reikalauja būti nešiojami, nori miegoti kartu su savo mama ar tėčiu ir pan.

Malonus mamos ar tėčio prisilietimas numaldo mažylio stresą ir sureguliuoja hormonų pusiausvyrą.

Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad tėvai turi nuolat nešioti savo mažylį ir visada su juo miegoti. Svarbu kaip galima geriau ir greičiau įsiklausyti ir reaguoti į kūdikio siunčiamas užuominas ir reaguoti į emocines bei fizines jo reikmes, nuraminti.

Kai kūdikis supranta, kad jis gali pasitikėti tais, kurie juo rūpinasi, gali pereiti prie kitų savo asmenybės raidos uždavinių: tyrinėti, įvaldyti aplinką ir formuoti santykius su kitais žmonėmis.

Emocijos „įsispaudžia“ smegenyse

Pirmaisiais vaiko gyvenimo metais vaikui su savo tėvais tenka ypač daug bendrauti išreiškiant savo reikmes ir išgyvenant įvairias ryšio su tėvais patirtis.

Kūdikiams nuo 0 iki 13 mėnesių itin aktyviai formuojasi smegenų jungtys. Nuo to, kaip tėvai bendrauja su savo kūdikiu pirmaisiais jo gyvenimo metais, labai daug priklauso, kokios jungtys susiformuos jo smegenyse ir nervų sistemoje visam likusiam gyvenimui. Per santykį su tėvais kūdikis išmoksta valdyti save fiziologiškai ir psichologiškai.

Malonus mamos ar tėčio prisilietimas numaldo mažylio stresą ir sureguliuoja hormonų pusiausvyrą. Kūdikio širdis paprastai plaka tuo pačiu ritmu, kaip ir jo mamos.

Sue Gerhard savo knygoje „Why Love Matters: How Affection Shapes a Baby‘s Brain“ rašo, kad kūdikis tarsi „nusistato“ normalų stimuliacijos diapazoną ir prisitaiko prie tų, kurie yra aplink jį. Motina siunčia emocijų programas į vaiko dešiniąsias smegenis ir mažylis, pasitelkdamas emocijas, gaunamas iš motinos, kaip šabloną, tarsi „įspaudžia“ žymes dešiniajame savo smegenų pusrutulyje.

Tokios smegenų jungtys išlieka visam gyvenimui ir lemia net ir laimės suvokimo lygmenis bei dominuojančią nuotaiką. Geresnės jungtys reiškia, kad žmogus lengviau gebės užmegzti ryšius su kitais, kontroliuoti teigiamas ir neigiamas emocijas, nusiraminti. Mokslininkų tyrimais įrodyta, kad depresiją patiriančių motinų kūdikiai prisitaiko prie žemo stimuliacijos lygmens ir pripranta prie pozityvių jausmų stokos.

Nuolat susijaudinusių motinų kūdikiai gali tapti pernelyg įaudrinti. Normalų stimuliacijos diapazoną vaikai išgyvena per nuolatinį visavertį tarpusavio ryšį su tėvais ir taip įgyja pirmąsias fiziologines ir psichologines teigiamos savireguliacijos pamokas, vėliau lengvai išmoksta valdyti ir savo emocijas, pasitiki savimi ir kitais, sklandžiai vyksta vaiko asmenybės psichologinės ir intelektualinės brandos procesai.

Stiprus ryšys nuo kūdikystės – grąža paauglystėje

Pirmieji trys vaiko gyvenimo metai yra labai svarbūs smegenų jungčių formavimuisi ir daug geriau, jei jų vėliau nereikia permodeliuoti. Deja, ne visi tėvai geba palaikyti glaudų ryšį su vaikais, t. y. įsiklausyti ir reaguoti į vaiko reikmes. Tai priklauso nuo pačių tėvų emocinės raidos. Jei tėvas ar motina buvo tvirtai prisirišę prie savo tėvų, beveik galima garantuoti, kad ir jų vaikas bus taip pat tvirtai prisirišęs prie savo tėvų.

Ir priešingai – jei kūdikio tėvai nejautė tvirto ryšio su savo tėvais, didelė tikimybė, kad jiems bus sunku sukurti tvirtą ryšį ir su savo vaiku. Laimė, šiai priklausomybei svarbu ne vien kas buvo, bet ne mažiau reikšminga ir tai, kaip su minėta problema buvo susidorota, t. y. kaip tėvai patys susitaikė su savo pačių vaikystėje išgyventomis prieraišumo stokos istorijomis.

Kuriant ryšį su vaiku bene svarbiausia užtikrinti vaikui jausmą, kad jis savo tėvams kelia džiaugsmą, yra mylimas. Kai vaikai jaučia ryšį su savo tėvais, jie mokosi mylėti save ir kitus, nebijo nusivilti. Jei tokie ryšiai su tėvais neužgimsta, vaikui bus sunku patikėti, kad jis yra vertas meilės.

Pasak dr. L.Markham, tėvų gebėjimas džiaugtis savo vaiku gali būti svarbiausias veiksnys, stimuliuojantis vaiko raidą. Tvirtas tėvų ryšys su vaiku, kai vaikai jaučia besąlyginę meilę, skatina juos be jokių pastangų klausyti tėvų. O jei vaikai nėra tuo tvirtai įsitikinę, tėvų elgsenos standartus jie vertina kaip neteisingus, prieštaraujančius jų interesams. Daugybė mokslinių tyrimų patvirtina, kad geriausia paauglių apsauga nuo neigiamos visuomenės kultūros ar bendraamžių įtakos – nuo kūdikystės kuriami artimi santykiai su tėvais.

Neigiamas emocijas kontroliuoti padeda tėvų pasitikėjimas vaiku

Naujausi moksliniai tyrimai atskleidžia, kad žmogaus smegenys auga ir kinta visą gyvenimą. Tad, jei tėvai ima vėliau labiau reaguoti į savo vaiko fizines bei emocines reikmes, keturmečio ar penkiamečio smegenys yra pasirengusios formuoti naujas jungtis ir mokytis iš savo tėvų, kaip nurimti, kaip valdyti ir kontroliuoti savo teigiamas ir neigiamas emocijas.

Tokiam vaikui gali reikėti šiek tiek daugiau laiko susitvarkyti su emocijomis: paverkti, kad išsigydytų sukauptą ankstesnę patirtį, kai jautėsi išsigandęs ir tarsi atskirtas nuo tėvų, iki kol galės visiškai „pagyti“. Taigi, vaikui patiriant emocines krizes bei jam padedant įveikti anksčiau patirtus sunkumus, labai svarbu yra tėvų kantrybė, ypač jei vaikas tėvus provokuoja.

Būtina kaskart prisiminti, kad provokuojamo elgesio priepuoliai – tai tarsi raudonas signalas, reiškiantis, kad vaikui reikia tėvų emocinės pagalbos. Labiausiai tokį vaiką gydančiu tampa tėvų supratingumas ir jų pačių emocinis stabilumas. Tik tuomet, kai vaikas net be žodžių jaus, kad tėvai jį supranta, tvirtai palaiko ir juo pasitiki, jis galės įveikti emocines krizes ir kontroliuoti savo neigiamas emocijas.

12 pozityvaus bendravimo taisyklių pagal M.Latham:

  1. Būkite dėmesingi savo vaiko jausmams.
  2. Kalbėdami su vaiku, kontroliuokite savo balso toną.
  3. Gerbkite vaiko nuomonę, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų.
  4. Apie vaiko problemas kalbėkite be pasipiktinimo, kritikos, kaltinimų.
  5. Venkite moralizuojančių monologų.
  6. Naudokite padrąsinimus, skatindami teigiamą elgesį.
  7. Venkite nuolat taisyti savo vaiką ir neatimkite iš jo drąsos.
  8. Neignoruokite kūno kalbos. Dažnai veiksmai yra garsesni už žodžius.
  9. Jūs galite nepritarti vaiko elgesiui, bet negalite kritikuoti paties vaiko. Jūsų vaikas turi jausti, kad jūsų meilė yra besąlyginė.
  10. Šypsokitės: vaikas visada geriau reaguos į šypseną nei į susiraukusį veidą.
  11. Kalbėkite švelniu balsu, ypač, kai jaučiate kylančią įtampą.
  12. Dažnai apkabinkite savo vaiką, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų – tai būtina sėkmingam jo vystymuisi.

TAPOTE PATĖVIU ARBA PAMOTE. KAIP LAIMĖTI VAIKŲ MEILĘ IR SUKURTI SĖKMINGĄ ŠEIMĄ?

Tapote patėviu arba pamote. Kaip laimėti vaikų meilę ir sukurti sėkmingą šeimą?

Iširusi santuoka dažnai palieka gyti begalę dvasinių žaizdų tiek buvusiems sutuoktiniams, tiek ir jų vaikams. Žaizdoms užsitraukus ir ėmus kurti naujus santykius su kitais žmonėmis, padėtis komplikuojasi, nes šeima su patėviu ar pamote labai skiriasi nuo tradicinės šeimos modelio. Ir jei abu partneriai mano galėsią sukurti dar vieną tradicinę šeimą, jiems teks skaudžiai nusivilti. Vis dėlto, sėkmingą šeimą sukurti įmanoma, tačiau tai kainuoja kur kas daugiau pastangų.

Šeima su patėviu ar pamote yra tokia, kai vienas iš sutuoktinių jau buvo susituokęs, išsiskyrė ir iš ankstesnės santuokos yra bent vienas vaikas, kuris nuo santuokos pradžios nuolat arba tam tikru metu gyvena su šia pora – santykį apibrėžia tokių šeimų tyrinėtojai.

Kanados psichiatrijos profesorius Yves Lamontagne, tyrinėjantis tokias šeimas, akcentuoja, jog jos iš esmės skiriasi nuo tradicinių šeimų ir tai iš jos narių nuolat pareikalauja ypatingo dėmesio. Taigi, kaip tinkamai išbalansuoti tiek naujuose santykiuose, pagerinti dviejų šeimų integraciją, laimėti vaikų meilę ir sukurti sėkmingą šeimą?

Nauja šeima – tik pasibaigus „gedėjimui“

Tokios santuokos dažnai kuriasi iš ankstesnių santuokų žlugimo ir nelengvo santykių praradimo. Tai reiškia, kad sutuoktiniai naują santuoką kuria jau turėdami partnerystės patirtį, galimai kupiną skaudžių pamokų ir ne pačių maloniausių išgyvenimų, pažymi Y.Lamontagne.

Norint, jog dvi šeimos galėtų susilieti ir sukurti sėkmingą naują šeimą, pirmiausia turi būti pasibaigęs pirmosios santuokos „gedėjimo“ laikotarpis.

Tokios santuokos dažnai kuriasi iš ankstesnių santuokų žlugimo ir nelengvo santykių praradimo.

Tik tuomet, kai abu sutuoktiniai supranta savo buvusius praradimus ir susitaiko su praeitimi, jie gali kloti naujus santykių pamatus ir optimistiškai pradėti žvelgti į ateitį.

Sėkmingos antrosios santuokos galimybę padidina bendras būsimųjų sutuoktinių gyvenimas prieš vedybas. Tai ypač svarbu vertinant vaikų, jau patyrusių šeimos griūtį, emocinę būseną – amerikiečių statistika byloja, kad 28 proc. vaikų, dabar gyvenančių su patėviu ar pamote, turės išgyventi ir antrosios šeimos išsiskyrimą.

Buvęs sutuoktinis ir naujos taisyklės

Nauja šeima turėtų įvertinti ir nedviprasmiškai susitarti, ar bus, o jei taip, kaip bus palaikomi santykiai su buvusiu sutuoktiniu. Deja, daugelis suaugusiųjų neįstengia bendradarbiauti, o vaikai tarsi patenka į priešiškai vienas kito atžvilgiu nusiteikusių ir vaikais manipuliuojančių tėvų spąstus.

Sugriuvus dviejų suaugusių žmonių santykiui, vaiko interesai visgi turėtų būti prioritetas. Konstruktyviai bendrauti padėtų tarpusavyje pasiskirsčius pareigas, susijusias su vaikų auklėjimu ir lavinimu, taikyti vienodas auklėjimo taisykles abiejuose namuose.

Vaikai sunkiai išgyvena tokius kardinalius pokyčius. Todėl svarbu sušvelninti pojūtį vaikui jaustis, tarsi jis būtų dviejuose skirtinguose namuose su visai skirtingomis taisyklėmis ir lūkesčiais.

Svarbūs bendri ritualai ir tradicijos

Kanadoje atlikti tyrimai rodo, jog kol vaikas pripranta prie patėvio ar pamotės praeina pusantrų ar du metai. Jei vaikai vyresni, šis integravimosi procesas gali užsitęsti penkerius ar net šešerius metus.

Svarbu tai, kad vaikams reikia ne tik tėvų dėmesio, bet ir saugumo, kuris atsiranda, kai vaikai mato laimingos ir savo santuoką nuolat stiprinančios poros modelį, kai kuriamos bendros tradicijos ar ritualai, kartu išgyvenamos teigiamos emocijos. Todėl nauja šeima turėtų tęsti tam tikras tradicijas, kaip, pavyzdžiui, gimtadienių, religinių ar kitų švenčių šventimą.

Patartina sukurti ir naujų ritualų, vienijančių būtent naujos šeimos narius. Lankstumas ir kūrybiškumas – labai svarbios sėkmingos naujos šeimos kūrimo prielaidos

Santykių taisyklė – skubėti lėtai

Kuriant naują šeimą patėvis ar pamotė į šeimą turėtų įsilieti labai pamažu – nuo draugiškų santykių su naujojo sutuoktinio vaikais kūrimo ir neskubėti su auklėjimu ir ypač drausminančiais reikalavimais.

Kurdama tokius santykius su vaikais, pora turi veikti išvien ir laikytis vienodų taisyklių. Y.Lamontagne tvirtina, jog antrosios santuokos gali būti lygiai taip pat sėkmingos ir teikti pasitenkinimą kaip ir pirmosios.

Santykiams su vaiku susiformuoti reikia laiko.

Taip pat jis pastebi, kad vaikams daug naudingiau gyventi su patėviu ar pamote nei su vienu iš tėvų. Tačiau šie turi suprasti, jog neegzistuoja kažkokia stebuklinga formulė vaikų meilei laimėti ir greitai jų adaptacijai garantuoti.

Santykiams su vaiku susiformuoti reikia laiko, o laiko kiekis priklausys nuo vaikų amžiaus ir nuo to, ar jie nuolat ar ne gyvena su šia šeima. Atliktų tyrimų rezultatai įrodo, kad dviejų šeimų integracija vyksta daug lengviau, jei abiejų sutuoktinių vaikai gyvena kartu su pora.

„LAIMINGOS VAIKYSTĖS“ BURBULAS: KADA TĖVŲ MEILĖ GALI BŪTI ŽALINGA

Kasdienį vaiko saugojimą nuo nepatogumų, nesėkmių ir problemų tėvai laiko besąlygiškos meilės išraiška nesusimąstydami apie tai, kad toks elgesys ir noras bet kokia kaina padaryti savo vaiką laimingą gali trukdyti normaliai jo raidai, teigia Harvardo universiteto mokslininkai. Kaip neperlenkti lazdos sprendžiant vaiko kasdienius rūpesčius ir tenkinant jo norus, kad tai nekenktų skleistis visavertiškai asmenybei?

Dažnai tenka girdėti tėvus sakant, kad jų tikslas – padaryti viską, kad jų vaikas būtų laimingas. Tokiems tėvams vaikas tampa pasaulio centru ir jie tarsi ima kurti „laimingos vaikystės“ iliuziją: besąlygiškai tenkinami visi vaiko norai, perkami žaislai, pateisinamas bet koks elgesys, žavimasi menkiausiomis pastangomis.

Negana to, tokie tėvai siekia vaiką apsaugoti nuo bet kokių neigiamų emocijų, už vaiką spręsti visas problemas arba užkirsti kelią joms atsirasti. Tokiu būdu vaikas tampa „visada teisus“, o jo norai – aukščiau visų, vaikas ima gyventi dirbtinai laimingoje vaikystėje – tarsi burbule.

Harvardo universiteto mokslininkai, atliekantys tyrimus su laimingą vaikystę kuriančių tėvų vaikais, pateikia išvadas, kad tėvai, siekiantys, kad jų vaikai nepatirtų nesėkmės ir būtų išskirtinai laimingi, ne tik veltui eikvoja laiką, bet, svarbiausia, trukdo vaikui normaliai vystytis. Laimė, visų pirma, priklauso nuo to, kaip vaikas vertina save ir kaip jį vertina kiti. Tad kokių klaidų nepadaryti iš begalinės meilės vaikui?

Vaikas – ne pasaulio centras

Kai vaikui leidžiama viskas, jis neturi galimybės suklysti. Net jei taip ir nutinka, laimingą vaikystę kuriantys tėvai skuba problemą išspręsti už vaiką. Todėl tokių tėvų vaikas tampa visada teisus, o vaiko ir tėvų priimi sprendimai – atliepiantys tik vaiko norus ir lūkesčius.

Tėvai, tenkindami absoliučios vaiko laimės poreikį ar bandydami kompensuoti skiriamo asmeninio laiko ir dėmesio stoką, stengiasi vaiką aprūpinti materialiniais dalykais ir bijo vaikams pasakyti ar kalbėti apie tai, kas jiems galėtų nepatikti, pvz., apie namų ruošą, mokslus ar kitus dalykus, kur galbūt stinga vaiko įsitraukimo. Tokie tėvai bijo susidurti su sūnaus ar dukros pykčio priepuoliais, o kai taip nutinka, puola tenkinti bet kokias jų užgaidas ir taip dar labiau įtvirtina įprotį „isterikuoti“.

Lankant darželį, mokyklą ar kitaip bendraujant su bendraamžiais ir suaugusiaisiais ateityje toks egocentrizmas tampa pavojingas – vaikas gali būti atstumtas. Tiesa, visiems mylintiems tėvams sunku pripažinti, kad iš tiesų jų vaikas nėra ir niekada nebus pasaulio centras.

Dovanų reikia nusipelnyti

Mokslininkai A.Solomon, A.Precht ir kt., tyrinėjantys vaikų psichologinius brandos procesus ir socialinį emocinį vystymąsi teigia, kad labai svarbu, jog vaikai išmoktų valdyti savo jausmus ir išmoktų nusipelnyti dovanų bei pageidaujamų teisių. To vaikai gali išmokti tik tuomet, kai norai nėra patenkinami iškart, o dovanos yra gaunamos už kažką – paprašius atlikti kokį nors darbą, padėti tėvams ar kitaip nusipelnyti.

Svarbu atminti, kad jei anksčiau visi vaiko norai buvo besąlygiškai tenkinami, imant keisti namuose nusistovėjusią tvarką kartais neįmanoma išvengti bausmių. Šeimai keisti savo vaiko auklėjimo nuostatas gali būti labai sunku, bet dar blogiau yra laikui bėgant pamatyti ir suprasti, kad taip stipriai mylimas sūnus ar dukra, kuriais buvo besąlygiškai žavėtasi, užaugo savanaudžiais, stokojančiais pasitikėjimo savimi ir kitais, negebantys savarankiškai kurti nei visaverčių žmogiškų santykių, nei savarankiško gyvenimo. Žinoma, kartais nuolaidumo negalime išvengti ir tai ugdant gali net padėti, bet jei leisime vaikui nuolat jaustis pasaulio centru – tai bus žalinga ateityje.

Laimės burbulas subliūkšti

Nereikia vaikui kurti nerealaus pasaulio vaizdo ir netikrų lūkesčių, su kuriais augdamas jis vis dažniau susidurs, dėl ko teks nusivilti ar netgi būti nelaimingu. Tėvai neturėtų savo vaikų saugoti nuo kasdienių nepatogumų ir problemų. Vaikai augdami turi išmokti ne tik džiaugtis, bet ir išgyventi nesėkmę, bendraamžių atstūmimą, suprasti, kad ne visi jo norai išsipildo. Tai ypač skaudžiai gali atsisukti prieš vaikystėje tokiame nerealiame pasaulyje augusį vaiką dabar – paauglį.

Ilgą laiką turėję visas teises ir laisves į viską, toks vaikas paauglystėje dažnai jaučiasi nelaimingas, nes bendraamžiai – ne tėvai ir kiekvieno noro tenkinti nepuola, o negailestingai rėžia nemalonią tiesą. Paauglys puikiai supranta, kad, jei kristų ant žemės ašarodamas ar imtų trypti kojomis, kaip tai darydavo būdamas vaikas, sukeltų bendraamžių panieką ir net patyčias.

Taigi, toks laimingo pasaulio susidūrimas su realia tikrove gali pavirsti į svetimą, nemielą, kupiną nepasitikėjimo, pykčio, priešiškai nusiteikusių žmonių pasaulį.

Laimė – gero auklėjimo rezultatas

Vaikas, kuriam buvo nuolat nuolaidžiaujama ir ugdoma nuostata, kad jis turi išskirtines teises daryti ir elgtis, kaip tik nori, vėliau santykiuose su kitais patiria įvairių psichologinių bei socialinių problemų.

Todėl Harvardo universiteto mokslininkai, apibendrindami tyrimus apie tėvų kuriamą besąlygiškai „laimingą vaikystę“, teigia, kad niekada nevėlu vaikui pasakyti NE į nepagrįstus, nebūtinus prašymus. Tik tuomet, kai ugdysime vaiko pagarbą kitiems ir empatiją, pasitikėjimą savimi ir kitais, kai padėsime savo vaikui suprasti, kokie svarbūs ne tik jo, bet ir kito šeimos nario, draugo ar net nepažįstamo žmogaus norai ir poreikiai, auginsime vaikus, galinčius būti laimingais.

Laimė yra gero auklėjimo rezultatas, kuris atspindi vaiko gebėjimą kurti pasaulį ne aplink save, o suvokiant save kaip to pasaulio dalį. Todėl tėvams labai svarbu auklėjant vaiką atrasti tą meilės ir dėmesio balansą, kad ši kombinacija padėtų, o ne kenktų jo raidai.

Nelengvi ir nepatogūs patarimai tėvams, padedantys vaikams augti laimingiems:

  • Nenusileiskite vaikui tik dėl to, kad labai sunku matyti jį nusiminusį, nepatenkintą ar nelaimingą.
  • Nevenkite vaikui sakyti tiesos apie jį patį, neiškreipkite jos vien todėl, kad vaikas geriau apie save galvotų. Kur kas geriau, jei nemalonią tiesą apie save vaikas išgirs iš jūsų, taip galėsite iš tikrųjų savo vaikui padėti.
  • Nebijokite išsakyti vaikui kritikos, kad ištaisytumėte jo charakterio trūkumus, kurie vėliau galėtų vaikui kenkti, net jei ir galvotumėte, kad galite pažeisti vaiko savigarbą.
  • Neskubėkite tenkinti kiekvieno vaiko noro dėl to, kad jis liūdnas ar nelaimingas, o jūs dėl to jaudinatės.
  • Kai vaikas nesutinka su jūsų sprendimais, nekaltinkite savęs – būkite tvirti ir nuoseklūs.
  • Neprisiimkite atsakomybės sau dėl vaiko nesutarimų su jo bendraamžiais ir draugais.
  • Kai ko nors negavusi jūsų duktė ar sūnus supyksta, nesureikšminkite jo ar jos blogos nuotaikos ir nenuolaidžiaukite.
  • Nebijokite savo vaiko emocijų ir nevaikščiokite tarsi ant pirštų galiukų.
  • Dėl vaiko užgaidų nenustumkite savo norų į šoną.

IŠŠŪKIS PIRMAKLASIŲ TĖVAMS: KAIP PARUOŠTI VAIKĄ MOKYKLAI IR KO TIKĖTIS

Nenumaldomai artėja ruduo ir naujų mokslo metų pradžia, kuri daugeliui asocijuojasi su pasipuošusiais mokiniais, nešinais glėbiais gėlių ir pakilia, šventine nuotaika. Tačiau neretai šis džiugesys sumišęs kartu su nerimu, ypač – pirmaklasiams ir jų tėvams. Kyla dilema, kaip tinkamai paruošti naują gyvenimo slenkstį peržengti besirengiantį mažametį ir užtikrinti sėkmingą jo integraciją mokykloje.

Stebėdamas vyresniuosius brolius, seseris, giminaičius ar draugus, klausydamasis suaugusių pasakojimų priešmokyklinukas vaikas pradeda domėtis mokykla: kokia joje tvarka, ką vaikai joje veikia, kaip vyksta pamokos. Būsimuosius pirmaklasius traukia naujas mokinio statusas ir popamokinis gyvenimas – vaikui smalsu, kiek naujų atradimų ir užsiėmimų jo laukia. Vaiko adaptacija ir psichologinė savijauta pirmoje klasėje labai priklauso nuo tėvų rodomo požiūrio į mokymąsi ir pagalbos vaikui teisingai formuojant suvokimą, kokia veikla jo laukia mokykloje. Susikurtas mokyklos įvaizdis turėtų kuo mažiau skirtis nuo būsimos realybės.

Svarbu tinkamai formuoti lūkesčius

Ikimokyklinio amžiaus vaikai save jau laiko savarankiškais, todėl neretai išgirstame frazę: „aš pats (-i)“, „aš jau didelė (-is)“, tačiau artėjant prie mokyklinio amžiaus slenksčio – atvirkščiai. Tuomet iš vaikų dažniau tenka išgirsti „aš taip nemoku“, „aš dar mažas“. Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, pasijautimas mažu ir nemokančiu yra svarbi vaiko pasirengimo mokyklai prielaida. Šiuo laikotarpiu vaikas nori daryti tai, ką suaugę žmonės laiko reikšminga, svarbu, vertinga ir mokykla yra to dalis.

Blogai, kai tėvai, dar prieš pradedant lankyti mokyklą, vaiką baugina, akcentuoja būsimus mokyklinio gyvenimo sunkumus: kad reikės anksti keltis, ruošti daug namų darbų, klausyti mokytojo ir panašiai. Taip gali susiformuoti neigiamas vaiko požiūris į mokyklą, mokytoją ir į patį mokymąsi. Taip pat nepatartina apie mokyklą kalbėti tik kaip apie džiaugsmo ir malonumų šaltinį. Pradėjęs lankyti mokyklą ir neradęs žadėtų malonumų vaikas nusivils, sumažės jo ryžtas mokytis. Todėl vaikas, dar prieš lankydamas mokyklą, turi pradėti įprasti nugalėti jo jėgas atitinkančius sunkumus ir pajusti atlikto darbo bei įveiktų sunkumų džiaugsmą – tai tėvų užduotis.

Taisyklių ir pareigų laikymosi ugdymas – dar namuose

Vaikui būtina suprasti, kad mokymasis mokykloje reikalauja laikytis tam tikrų vienodų taisyklių. Tėvai turėtų mokyti vaikus savidrausmės ir tvarkos dar prieš jiems pradedant lankyti mokyklą. Vaikui bus kur kas lengviau perprasti mokyklos taisykles, jei namuose, iki ateinant į pirmąją klasę, jis bus mokomas tam tikrą veiklą atlikti ramiai sėdint, atidžiai išklausyti ir įsiminti, ką tėvai aiškina, paskatinamas atlikti ne tik tai, kas įdomu jam pačiam. Ypač svarbu pratinti vaiką pradėtą darbą užbaigti, taip pat paskirti jam jo jėgas atitinkančių įsipareigojimų.

Palaistyti gėles, maitinti akvariume žuvytes, išvesti pasivaikščioti šunį – tokios ir panašios pareigos formuoja vaiko gebėjimą be didelio vargo nutraukti jam malonią veiklą ir, pvz., imtis ne visada patrauklios pamokų ruošos.

Nuvertinimas gali žeisti

Psichologų teigimu, daugelis vaikų net ir pirmoje klasėje dar nemoka pastangų atskirti nuo rezultato. Todėl tokie pasakymai kaip „vėl nesistengi“, gali labai įskaudinti vaiką, nes dažniausiai jie būna neteisingi. Dažniausiai vaikas stengiasi ir tikisi gero įvertinimo, todėl vaiko pastangos turi būti pastebėtos. Dar iki pradedant lankyti mokyklą patartina mokyti vaikus vertinti darbo kokybę ir rezultatus bei padėti suprasti, kad vertinama, pirmiausiai, tai, ką pavyko padaryti, t. y. rezultatas. Lygiai taip pat svarbu vaikui paaiškinti, ką jis padarė ne taip gerai ir kaip pageidaujamo rezultato būtų galima pasiekti kitą kartą.

Būsimajam pirmaklasiui taip pat būtina įskiepyti elementarius higienos įgūdžius: išmokyti savarankiškai praustis, šukuotis, valytis dantis, apsirengti, naudotis tualetu, kultūringai valgyti, nes šių įgūdžių neturėjimas gali vaiką pastatyti į nepatogią padėtį, sumenkinti jo savivertę.

Skaityti, rašyti ir skaičiuoti iki mokyklos – ar tikrai reikia?

Lietuvos mokslininkų atlikti tyrimai su pirmųjų klasių mokiniais bendrojo lavinimo mokyklose patvirtino faktą, kad mokymosi sėkmė didele dalimi priklauso ne tiek nuo to, kokius pradėję lankyti mokyklą jie turėjo skaičiavimo ar skaitymo įgūdžius, bet būtent nuo gebėjimo mąstyti. Todėl tėvams didesnį dėmesį reikėtų skirti vaiko mąstymo ugdymui, mokyti atskirti daiktų padėtį erdvėje, fizines savybes ir jas lyginti tarpusavyje. Mąstymas labai susijęs su kalba. Specialūs tyrimai rodo, kad proto veiksmų atsiradimo pamatas iš pradžių yra garsų kalba, o paskui vadinamoji vidinė kalba „pats sau“. Todėl labai svarbu paskatinti vaikus, kad jie sąveikaudami su daiktais ar jų atvaizdais dar ir balsu aiškintų, ką ir kaip daro.

Vaikui labai svarbu įprasti lyginti daiktus pagal jų ilgį, svorį, tūrį: ilgesnis-trumpesnis, sunkesnis-lengvesnis, didesnis-mažesnis, toliau-arčiau, viduryje-šone ir t.t. Būsimasis pirmaklasis turėtų išmokti aiškiai tarti žodžius ir garsus, rišliai dėstyti mintis, deklamuoti eilėraštukus, taisyklingai kalbėti. Kartais labai rūpestingi tėveliai savo dar mokyklos nelankantį vaiką pradeda mokyti rašytinių raidžių. To tikrai nereikėtų daryti, nes nenuoseklus ir nemetodiškas rašytinių raidžių ar jų junginių mokymas gali suformuoti netaisyklingo rašymo įgūdžius.

Skaityti išmokstama per pirmąjį pusmetį

Mokslininkų atlikti tyrimai Lietuvos miestų bendrojo lavinimo mokyklose rodo, kad vis daugiau mokinių į mokyklą ateina turėdami tam tikrų skaitymo įgūdžių: kas trečias pirmokas į mokyklą ateina jau galėdamas perskaityti kai kuriuos skiemenis arba žodžius, kas ketvirtas – geba skaityti netgi sakiniais. Vaikų, kurie visai nepažintų raidžių, į pirmąsias klases ateina vis mažiau.

Nepaisant skirtingų vaikų skaitymo įgūdžių, per pirmąjį mokymosi mokykloje pusmetį skaityti išmoksta visi vaikai. Tačiau tie vaikai, kurie į mokyklą ateina nors kiek mokėdami skaityti, pamokų metu būna labiau pasitikintys savimi, dažniau patiria sėkmę ir išgyvena su ja susijusias teigiamas emocijas. Todėl labai didelis vaidmuo tenka pradinių klasių mokytojui (-ai), kuris (-i) net raidžių nepažįstančiam vaikui turi padėti neprarasti pasitikėjimo savimi ir pasidžiaugti savo pasiekimais. Tikėtina, kad įgyti pirmieji skaitymo įgūdžiai (ir ne tik) dar prieš pradedant lankyti mokyklą gali turėti teigiamos įtakos vaiko adaptacijai mokykloje, tolimesnio mokymosi motyvacijai ir pasitikėjimo savimi ugdymuisi.

Mokant skaičiavimo vertėtų įtraukti logines užduotėles, pvz. kiek suskaičiuoji mašinų ir kiek liks, kai viena nuvažiuos? Rašymo įgūdžius geriausia formuoti kopijuojant raides lyg paveikslėlius, braižant linijas ir jas sujungiant matematikos sąsiuvinyje.

Tėveliams, ruošiantiems mokyklai pirmaklasius, norėčiau palinkėti, pirmiausia, turėti sveiką požiūrį į vaiko mokymą, nepersistengti su mokslinių žinių perteikimu, o labiau susitelkti į vaiko savikontrolę, gebėjimus nugalėti sunkumus, ugdymą ir tinkamą, nuo realybės neatitrūkusio mokyklos įvaizdžio formavimą.