Su 7-okais išsiruošėme prie Mumlaukio (Svejanės) ežero – ir grįžome pilni smagių įspūdžių!
Apėjome visą ežerą, o po kojomis – tikras gamtos vadovėlis. Pakrantėje auga juodalksniai (kurių nukirstas kamienas ore iškart parausta, tai vienas atspariausių drėgmei augalų), eglės, beržai, šermukšniai, ievų krūmai… Mokiniai ragavo dilgėlių, kiaulpienių, sužinojo, kad kiškiakopūsčiai (kurių negalima persivalgyti) rūgštūs dėl oksalo rūgšties, kuria augalas apsaugo save , beje, ji stiprenė 10 tūkst. kartų už actą!
Gyvūnų prie ežero taip pat netrūko: susitikome su geltonskruosčiais žalčiais – ir ne vienu, o keliose vietose aplink ežerą! Didžioji antis plaukiojo su jaunikliais ir gaigalu, o ežero pakrantės dumblo tyrinėtojų ,,laukė” vandens asiliukai, vandens sraigės, uodo trūklio lervos. Mokiniai sužinojo, kur anksti pavasarį ieškoti rupūžių poravimosi vietos. Radome ir bebravietę!
Aptikome ir keletą grybų rūšių ( pinčių ant trūnijančio medžio) ir sužinojome, kaip jie padeda skaidyti medieną. Pažeista eglė parodė, kaip medžiai sakais, kurie ore pabąla kaip tikras pleistras, gydo žaizdas.
Upelio raudonas dugnas tapo proga pakalbėti apie pelkių rūdą – tą patį geležies šaltinį, kurį prieš šimtmečius naudojo kalviai geležiai lydyti.
Nuodingų augalų pamoka – itin svarbi: pakalnutė, dvilapė medutė, dvižiedė baltašaknė… gražu, tačiau dar nereiškia, kad galima liesti ar valgyti! O paparčiai priminė, kad šie augalai Žemėje gyvena nuo dinozaurų laikų.
Ir žinoma – šakų tilteliai per šlapynes. Kas drįso, perėjo. Kas patyrinėjo, rado aplinkelį.
Tokios pamokos – geriausios. Mokiniai liko patenkinti patyrimine pamoka, o mes jau planuojame kitą išvyką!
