„Sveikata yra pagrindas. Be sveikatos vaikas negali visavertiškai mokytis nei matematikos, nei kalbų, nei meno – nieko. Jei vaikas prastai miega, nesveikai maitinasi, blogai jaučiasi ar serga, jo mokymosi rezultatai krenta. Sveikatos ugdymas turi būti ne papildomas, o lygiai toks pat svarbus, nes be sveiko kūno ir emocijų – nėra ir visaverčio ugdymosi.“ – sako Aušra Kairienė, Mažajame Klaipėdos licėjuje dirbanti direktoriaus pavaduotoja vaikų sveikatos stiprinimo programoms. Mokytojų dienos proga pasikalbėjome su Aušra apie būtinybę nuo mažiausių dienų vaikams diegti sveikos gyvensenos įpročius ir dar kiek ausiai neįprastą sveikatos priežiūros mokytojos darbą.
Aušra, sveikatos priežiūros mokytoja darželyje–mokykloje dirbate jau beveik aštuonerius metus. Jūs vaikus mokote tinkamai rūpintis savo sveikata. Tam tikra prasme esate mokytoja. Ką Jums reiškia Mokytojų diena?
Mokytojų diena man yra priminimas, koks svarbus yra mano darbas. Nors sveikatos priežiūros pamokos nėra egzaminais užsibaigianti disciplina, tačiau sveikas požiūris į savo kūną ir sveikatą, mano nuomone, yra visų pasiekimų pamatas. Juk negaluojantis, prastai besijaučiantis ar sergantis vaikas negali mokytis nei matematikos, nei lietuvių kalbos. Aš didžiuojuosi, kad galiu vadinti save mokytoja ir vesti vaikams pamokas apie sveiką gyvenseną, mokyti pamilti sportą, sveikus užkandžius ir aktyvų laisvalaikį.
Kodėl, Jūsų nuomone, sveikatos ugdymą svarbu pradėti nuo pačių mažiausiųjų?
Vaiko patirtis yra pamatas visam gyvenimui. Jei nuo mažų dienų vaikas supranta, kad plauti rankas, valyti dantis ar judėti yra natūralu, jam tai tampa ne prievole, o įpročiu. Vėliau tokių dalykų mokytis daug sunkiau, todėl, manau, kad pradėti reikia kuo anksčiau. Dažnai tenka iš mamų girdėti, kad vaikas verkia tiesiog valantis dantis. Jos sako, kad tuomet ir nevirkdina vaiko… Mano tikslas yra, kad vaikai suprastų, kodėl mes rūpinamės savimi, todėl, mano nuomone, sveikatos ugdymas yra svarbus nuo pirmų dienų darželyje.
Kaip ankstyvas sveikatos žinių diegimas gali paveikti vaiko gyvenimo būdą ateityje?
Įpročiai, suformuoti vaikystėje, dažniausiai lydi visą gyvenimą. Jei vaikas supras, kad sveikata yra vertybė, jis daug rečiau rinksis žalingus įpročius, lengviau kurs subalansuotą gyvenimo būdą, turės daugiau energijos ir pasitikėjimo savimi. Tuomet vaikas turės drąsos apginti savo tinkamus pasirinkimus ir nepasiduoti pagundoms. Džiaugiuosi, kad vaikai jau trečioje klasėje gali sąmoningai pasirinkti savo įpročius ir pagrįsti, kodėl jie nori gyventi sveikiau. Tai man yra geriausias mano darbo vaisius, nes tuomet suprantu, kad jie girdi, supranta ir pagal turimas žinias gyvena, o kartais ir savo tėvelius pamoko.
Mokyklose daug dėmesio skiriama matematikai, kalboms, menams, kitoms įprastoms disciplinoms. Ne visuose darželiuose ir ne visose mokyklose vyksta sveikatos priežiūros pamokos. Jūsų nuomone, kodėl svarbu, kad sveikatos ugdymas turėtų tokią pačią vietą tarp matematikos, kalbų ir kitų disciplinų?
Sveikata yra pagrindas. Be sveikatos vaikas negali visavertiškai mokytis nei matematikos, nei kalbų, nei meno – nieko. Jei vaikas prastai miega, nesveikai maitinasi, blogai jaučiasi ar serga, jo mokymosi rezultatai krenta. Sveikatos ugdymas turi būti ne papildomas, o lygiai toks pat svarbus, nes be sveiko kūno ir emocijų – nėra ir visaverčio ugdymosi.
O kaip sveikatos žinios papildo kitų dalykų mokymąsi? Ar pastebite ryšį, pavyzdžiui, tarp geros savijautos ir vaikų gebėjimo mokytis matematikos ar kalbų?
Tikrai taip. Vaikai, kurie yra pailsėję, sotūs ir fiziškai aktyvūs, yra daug atidesni ir imlesni. Net trumpa mankštelė ar kvėpavimo pratimas klasėje gali pakeisti visą pamokos eigą – vaikai tampa ramesni, susikaupę. O supratimas, kaip ekranai veikia emocinę būseną ir poilsį, taip pat padeda vaikams išlikti susikaupusiems, pailsėjusiems ir atrasti daugiau motyvacijos kasdienėje veikloje. Pavyzdžiui, kai tėvai ir vaikai supranta ekranų žalą ir atkreipia dėmesį į ekranų naudojimo laiką, vaikams akivaizdžiai pasidaro lengviau susikaupti pamokose, siekti savo tikslų. Akivaizdžiai matau, kad tiems vaikams, kuriems ekranai, o ypač aktyvūs kompiuteriniai žaidimai nėra ribojami, sunkiau susikaupti pamokose, jie yra nervingi, pikti, irzlūs, kartais net išryškėja nervinis tikas. Taip neturėtų būti.
Kokios yra rekomendacijos vaikams dėl ekranų naudojimo?
Mano nuomone, vaikai iki septynerių metų ekranus turėtų matyti tik savaitgaliais po 1–2 valandas. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) nurodymus, iki 2 metukų ekranai visai nerekomenduojami, 2–5 metų vaikams – ne daugiau kaip valanda per dieną, bet geriausia, mano nuomone, kad iki 3 metukų pavyktų ekranų išvengti, o nuo 4 metų pakaktų 1 valandos savaitgaliais, nes darbo dienomis, kuomet vaikai eina į darželį, jų nervų sistemai namuose reikia ilsėtis, o ekranai dar labiau ją stimuliuoja.
Kokius metodus taikote, kad sveikatos priežiūros pamokos būtų vaikams įdomios ir įsimintinos?
Savo darbe naudoju daug žaidimų, eksperimentų, judrių veiklų. Vaikai patys dalyvauja, kuria, atranda. Kuo daugiau jie patiria savo rankomis ir akimis – tuo labiau žinios įstringa. Pavyzdžiui, tinkamai plauti rankas mokomės naudodami mėlyną muilą, kuris nudažo tas vietas, kurias vaikas išmuilavo, o kur dar trūksta muilo, tos vietos ant rankų labai aiškiai matosi. Vaikai dažnai rankas plauna skubotai, o mėlynas muilas kaip žaidimas ir aiškiai matoma ryški spalva, vaikams padeda suprasti, kokios vietos dar liko nenuplautos. Po rankų plovimo dar naudojame stebuklingus miltelius, kurie pašvietus specialia lempa išryškina bakterijas ir vaikui matosi, kur nepavyko jų nuplauti.
Kokius pavyzdžius vaikai labiausiai priima – žaidimus, istorijas, praktinius užsiėmimus?
Labiausiai vaikus paveikia praktiniai užsiėmimai ir žaidimai. Jei jie gali patys pamatuoti, paragauti, pažiūrėti ar pabandyti – tai lieka atmintyje. Istorijos ir pasakos suteikia emocinį ryšį, bet svarbiausia – kad jie būtų aktyvūs dalyviai. Dažnai vaikai netiki, kad sveiki užkandžiai ar patiekalai be cukraus gali būti skanūs, tačiau kai patys mokykloje kartu gaminame ir ragaujame, jie patiria, kad tai tiesa.
Ar tenka bendradarbiauti su mokytojais ir tėvais, kad vaiko sveikatos ugdymas būtų nuoseklus?
Taip, tai būtina. Jei vaikas vienoje vietoje išgirsta vieną žinią, o namuose – kitą, jam sunku suprasti, kas teisinga. Kai visi – mokytojai, tėvai ir sveikatos specialistai – kalba ta pačia kryptimi, vaikas priima sveikus įpročius kaip natūralų gyvenimo būdą. Tad jeigu mes esame už sveiką maistą ir sveikus užkandžius, to prašome ir iš tėvų.
Kaip sekasi bendradarbiauti su tėvais? Ar visiems būna aišku, kas yra sveiki užkandžiai? Kiek žinau, Jūs tik tokius priimate į darželį–mokyklą.
Ne visiems tėvams iš karto būna aišku, kas yra sveiki užkandžiai ir kokius galima įdėti vaikui į priešpiečių dėžutę. Pradžioje tėvai galvoja, kad be vaisių ir daržovių nebus ką įdėti, bet kai mes su vaikais klasėje gaminame ir sveikus vaflius, ir vėrinukus, maisto racionas pildosi iš vaikų idėjų – jie išmoko savo tėvus ir prašo mokykloje gamintų patiekalų.
Kokius, Jūsų nuomone, pagrindinius sveikatos priežiūros įgūdžius vaikai turėtų įgyti dar pradinėse klasėse ir anksčiau?
Manau, kad pagrindiniai ir svarbiausi yra šie: asmens higienos įpročiai – tai rankų, dantų priežiūra, supratimas apie sveiką mitybą ir jos naudą, judėjimo džiaugsmo įprotis ir žinios apie fizinio aktyvumo naudą, paprasti emocijų valdymo būdai (pvz., kvėpavimo pratimai), na, ir pagrindinės saugumo taisyklės (kelyje, žaidžiant, vartojant maistą).
Kaip, Jūsų manymu, ateityje turėtų atrodyti sveikatos ugdymo sistema mokyklose?
Norėčiau, kad sveikatos ugdymas taptų integruota visų dalykų dalimi – ne atskira pamokėlė, o gyvenimo būdas. Norėčiau, kad kiekviena diena mokykloje prasidėtų nuo judesio, kad vaikai turėtų erdves ramybei ir emociniam poilsiui, kad sveika mityba būtų savaime suprantama.
Sveikinu su Mokytojų diena ir linkiu to.
Ačiū.
